burti

2 bùrti, bùria, bū́rė 1. tr. DŽ telkti į krūvą, būrį, į bendrystę: Jis aplink save būrė visą apylinkės jaunimą rš. | refl.: Burkimės į kooperatyvus sp. Paukščiai bùrias (būriuojasi) – bus ruduo Ds. 2. tr. painioti, velti, narplioti (ppr. siūlus, virves): Kam siūlus burì, ar darbo neturi? Ds. | prk.: Visaip bùria bùria [tą bylą], nežinia, kaip ir pasibaigs Pnd. | refl.: Bùrias ir bùrias, suknelę siuvant Ds. Jeigu, kai siuvi ką, siūlai burias, tai tą rūbą vogs kas LTR(Ds). 3. intr. spirti, spardyti, kabaruoti: Šuo, nutvertas už galvos, tik kojom bùria Brt. Avis pjaujama kojom bùria Lp. | refl.: Vaikaitis, išsivystęs iš vystyklų, bùrias kojelėm Rod. Bùrias kojom kap gaišdamas Rod. Jis visom keturiom bùriasi (ginasi, nesiduoda) Vlkv. 4. tr., intr. mėtyti, svaidyti: O bùria, o bùria vaikai akmenais [vilką] Lp. Kad ėmė bùrt akmenais, ledva parbėgau namo Kč.

◊ [su] kójomis bùrti stipti: Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė rš.

\ burti; atburti; dasiburti; įsiburti; išburti; nuburti; paburti; priburti; suburti; užburti